Virvelinės keramikos kultūros puodai. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija
Vėlyvajame neolite, atėjus virvelinės keramikos kultūrai, prasidėjo jos asimiliacija su vietinėmis Nemuno ir Narvos kultūromis, formavosi naujos gentys – baltai.
Su virveline keramika susipažinsite pažiūrėję Vilniaus Universitete, filologijos katedroje parengtą vaizdo įrašo „Baltų kilmė“ ištrauką.
Nidos akmens amžiaus istorijos rekonstrukcija. Aut. nežinomas. Šaltinis – Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija
Gyvuodamos greta, Nemuno ir Narvos kultūros bei virvelinės keramikos kultūros pamažu ėmė asimiliuotis, atsirado nauja – Pamarių kultūra.
Šie radiniai rodo, kad naujosios kultūros žmonės nepavergė ir neišnaikino vietinių gyventojų, o pamažu perėmė nuo seno čia žinomas žvejybos ir medžioklės priemones, papuošalus, meną.
Pamažu panašėjo kalba ir papročiai. Todėl galima sakyti, kad tai buvo panašaus išsivystymo, lygio ar net giminiškų genčių susiliejimas.
Be to, reikėjo atremti finougrų gentis, kurios veržėsi iš Šiaurės rytų Europos, o jų kalba ir papročiai buvo svetimi ir nesuprantami.
XVI a. pr. Kr. prasidėjo ankstyvasis metalų amžius ir tęsėsi iki eros pabaigos. Jis skirstomas į žalvario ir ankstyvąjį geležies amžių.
Šiame laikotarpyje nyko dirbiniai iš kaulo, titnago ir rago. Pradėta ręsti sudėtingesni statiniai. Atsirado įtvirtintų gyvenviečių – piliakalnių, kuriuose randama daug įrankių ir ginklų.
Žalvario amžiuje baltų gyvenami plotai tęsėsi nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos upių rytuose – pietuose siekė beveik Vyslos žiotis, Narvą, Pripetę, o šiaurėje užėmė Dauguvos baseiną. Tokioje didelėje teritorijoje klimatas buvo nevienodas, todėl ir gyvenimo sąlygos skyrėsi. Nuo jų priklausė ūkio raida. Skiriamos dvi didelės baltų grupės: vakarų ir rytų baltai.
Žalvario amžiaus namo rekonstrukcija. Aut. S. Valaitis
Žalvario amžiuje Rytų Lietuvoje formavosi brūkšniuotosios keramikos kultūra, vėliau paplitusi Rytų Europos miškų zonoje. Šiaurinė jo riba ėjo Dauguvos vidurupiu, rytuose siekė aukštutinę Padneprę, pietvakariuose – Nemuno tarpupio baseiną.
Ją galima pažinti iš įtvirtintų gyvenviečių – piliakalnių, kurių aikštelėse randama pastatų liekanų, iš brūkšniuotojo paviršiaus keramikos, bei ankstyvojo laikotarpio (I tūkst. pr. Kr.) kaulo, rago ir akmens dirbinių, kurie žalvario amžiaus pabaigoje išnyko.
Brūkšniuotoji keramika: 1 – S raidės pavidalo puodynė, 2 – statinaitės pavidalo puodas, 3 – briaunotas puodas
Daugiausia jų buvo Nemuno vidurupyje, Neries pakrantėse. Šiose vietovėse gyveno įvairių kultūrų žmonės –tai Narvos kultūros gyventojai, virvelinės keramikos atstovai (indoeuropiečai) ir finougrų gentys.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenvietė Narkūnų piliakalnyje. Aut. nežinomas
Narkūnų piliakalnio pastato piešinys. Aut. nežinomas
Piliakalnio gyvenvietės pastatų užimamas plotas buvo palyginti nedidelis, tačiau kai kurių (pvz. Narkūnų) buvo net 3000 kv.m.
Dažniausiai paplitę pailgi stačiakampiai pastatai, retkarčiais aptinkama ir apvalių ar ovalių.
Pastato viduje buvo keli atviri židiniai patalpoms šildyti. Židinį apkrėsdavo moliu, kad nekiltų gaisras.
Beveik visi pastatai buvo be grindų, vėliau atsirado aslos.
Keramika
Brūkšniuotosios keramikos kultūros urna ir Kernavės kapinyno. Aut. V. Ivinskas. Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija
Gyvenvietėse rasta daug keramikos. Jos gamybos technologija tobulėjo. Puodai buvo lipdomi su gausiomis grūsto granito priemaišomis, storesnėmis sienelėmis.
Puodų buvo didelių, mažų ir miniatiūrinių. Indų paviršius puoštas brūkšneliais (šlapią puodą aptrindavo žolės grįžte), todėl ji vadinama brūkšniuotąja. Tokio tipo keramika buvo paplitusi didelėje teritorijoje.
Metalo apdirbimas
Žalvario amžiaus įmoviniai ietigaliai. Aut. A. Baltėnas. Lietuvos nacionalinis muziejus
Tuometiniams gyventojams metalas jau buvo žinomas.
Kretuone rasta seniausia liejimo forma. Metalo apdirbimas reikalavo specialaus pasirengimo ir eiliniam bendruomenės nariui buvo beveik neįveikiamas. I tūkst. pr. Kr. Rytų Lietuvoje kiekvienoje bendruomenėje metalo liejimu vertėsi keli amatininkai. Jie gamino ir mainė savo gaminius.
Augino avis, ožkas, galvijus, kiaules ir arklius. Kiaulių kaulai sudaro net 52,4 proc. visų rastų gyvulių kaulų, o arklių kaulai – tik 6,5 proc. I tūkst. pr. Kr. atšalęs klimatas vertė kiaules keisti kitais gyvuliais – avimis ir ožkomis. Arklius laikė mėsai ir jodinėjimui. Tik vėliau arkliai pradėti naudoti kovose.
Medžioklė taip pat buvo svarbi. Žvėris medžiodavo mėsai.
Rytų Lietuvoje buvo paplitusi lydiminė žemdirbystė, tačiau jos vaidmuo tuo laikotarpiu nebuvo didelis. Tik vėliau, plačiai paplitus geležiniams įrankiams, žemdirbystė tapo pagrindine ūkio šaka.
Ragą ar kaulą pjaustė, skaldė, šlifavo, gramdė, gręžė, o kartais, norėdami išgauti reikiamą formą, kaitino.
Baltų amatai: dirbinių gamyba iš kaulo, rago ir glūdinto akmens
Akmenų apdirbimo technika taip pat gerokai pakito. Vietoj titnago naudojo glūdintą granitą, diobatą, gneisą. Žmonės įvaldė gludinimo, pjaustymo bei gręžimo techniką. Ypač ištobulėjo akmens gręžimas kauliniais grąžtais.
Rytų Lietuva buvo gana uždaras regionas, nutolęs nuo pagrindinių prekybos kelių. Prekiavo su Vidurio Europa, iš kur gaudavo metalą. Dauguvos upe buvo palaikomi ryšiai su Skandinavija.
Gyvulininkystės reikšmė Baltų bendruomenėse ankstyvajame geležies amžiuje