Advento pradžia, rudens ir žiemos riba – šv. Andriejus, lapkričio 30 d.
Šią dieną baigdavosi ganymo laikas ir namo išleisdavo piemenukus, o jaunos merginos burtais siekdavo sužinoti, ar tais metais ištekės.
Vykdavo kūlimo, linamynio talkos jau tik iki pusiaunakčio. Nuo gruodžio 12 dienos vakarais dirbdavo lengvesnius darbus Atsiskaitydavo su samdiniais, atiduodavo skolas.
Tamsiausio laiko metuose samprata
Baigiantis metams dienos ne tik trumpėja, bet ir darosi niūresnės, Saulė pasirodo labai retai. Žmonės nuo mitinių laikų tikėjo, kad, silpstant jos jėgoms ir papuolus į tamsiųjų jėgų nelaisvę, gali subyrėti Visata. Tad imdavosi aktyviai padėti Saulei sugrįžti. Vyravo nuostata, kad, atliekant apeigas bei laikantis draudimų galima ir būtina sukurti Visatą iš naujo.
Draudimai
Nepylė pagalvių, kad varnos žąsiukų neišnešiotų, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Nekirto medžių nei malkoms, nes uždegs namus, nei statybai, nes baladosis vėlės. Buvo nevalia linksmintis. Vakarodami vienoje troboje dainavo apeigines dainas, žaidė adventinius žaidimus, ėjo ratelius.
Nakties dangus. Aut. nežinomas
Žemėpačio laikas
Nuo XVI a. istoriniuose raštuose minimas žemės dievas Žemėpatis. Šios dievybės galios apsiribojo žemdirbio valdomu namu, sodyba ir žeme. Buvo tikimasi, kad jis savo valdose užtikrins gerovę, šventai ugniai Gabijai neleis daryti žalos. Žemėpačio, kaip naminio dievo, šventinis laikas atitiko dabar švenčiamas Kūčias. Būdavo aukojami naminiai gyvuliai ir paukščiai poromis. Taip žmonės išreikšdavo lūkestį ūkyje visokią gyvybę išlaikyti ir visados išsaugoti.
Pagal Algirdą Julių Greimą (2005)
Kalėdų pirma diena šeimoje
Kalėdų rytmetį visi keliasi anksti ir nukrausto stalą. Avelėms nuneša šieno, nurinkus nuo stalo. Tą dieną šeima būna namuose, pasakoja sapnus ir stebi gamtą, nes tikima, kad jie pranašauja ateinančių metų ūkinę ar asmeninę sėkmę.
Kalėdų rytmetį visi keliasi anksti ir nukrausto stalą. Avelėms nuneša šieno, nurinkus nuo stalo. Tą dieną šeima būna namuose, pasakoja sapnus ir stebi gamtą, nes tikima, kad jie pranašauja ateinančių metų ūkinę ar asmeninę sėkmę.
Kalėdų blukas (blukis)
Per Kalėdas po kaimus vilkdavo bluką, kaip sunkų praėjusį metą, ir sudegindavo, tikėdamiesi, kad grįžtančios Saulės pradėti metai bus lengvesni. Tokį paprotį turi latviai, italai, prancūzai, ispanai, belgai, šveicarai, rumunai ir kitos Europos tautos.
Per Kalėdas po kaimus vilkdavo bluką, kaip sunkų praėjusį metą, ir sudegindavo, tikėdamiesi, kad grįžtančios Saulės pradėti metai bus lengvesni. Tokį paprotį turi latviai, italai, prancūzai, ispanai, belgai, šveicarai, rumunai ir kitos Europos tautos.
Kalėdų kieminėtojai
Iš trobos į trobą eidavo Kalėdų senelis, krikštasuolėn, kur nuo seno tikėta esant namų dvasias, berdavo visokių grūdų, vaišindavo vaikus riešutais. Jis kaip ir persirengėliai toteminiais, žvaigždynų šalia Paukščių Tako pavadinimų, gyvūnais, mitinėmis būtybėmis, eidami pakiemiais, linkėdavo visokios gerovės lyg užkalbėjimais, kurie, deivėms gimdytojoms Ladai ir jos dukrai Lelai padedant, turėdavo išsipildyti.
Pagal Pranę Dundulienę (1989) ir Stasį Gutautą (2012)
Iš trobos į trobą eidavo Kalėdų senelis, krikštasuolėn, kur nuo seno tikėta esant namų dvasias, berdavo visokių grūdų, vaišindavo vaikus riešutais. Jis kaip ir persirengėliai toteminiais, žvaigždynų šalia Paukščių Tako pavadinimų, gyvūnais, mitinėmis būtybėmis, eidami pakiemiais, linkėdavo visokios gerovės lyg užkalbėjimais, kurie, deivėms gimdytojoms Ladai ir jos dukrai Lelai padedant, turėdavo išsipildyti.
Pagal Pranę Dundulienę (1989) ir Stasį Gutautą (2012)
Kūčių dienos draudimai
Kūčių dieną tebegaliojo daug draudimų, tad iki jų stengėsi baigti svarbesnius darbus. Tą dieną negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai atsives, negalima verpti, malti, nes sukimo judesiai trukdo Saulei sugrįžti, negalima malkų skaldyti, nes triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, o jos gali pakenkti pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms.
Blukis. Aut. S. Gudas
Kūčių dienos darbai ir vakarienė
Moterys tvarkosi namuose, kabina šiaudų sodą, žvaigždę ar paukščiukus, ruošia Kūčių vakarienę iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Vyrai tvarkosi apie namus.Tą dieną dažniausiai valgė tik vaikai, kiti laukė vakarienės. Po jos šeimininkas valgio po truputį nuneša gyvuliams į tvartą, o jaunimas pradeda burtis. Kitą maistą palieka ant stalo tikint, kad naktį ateis mirusiųjų vėlės. Patiekalai, susidedantys iš rankiojimo ir žvejybos produktų, buvo naudojami deivės, pramočių ir protėvių, giminaičių vėlių apeiginiam vaišinimui.
Pagal Stasį Gutautą (2012) ir Pranę Dundulienę (1989)
Kūčių valgiai filmuoti Lieponyse (Trakų r.). Aut. A. Juodzevičius, (1998).
Graikija
Graikai vietoje Kalėdų eglutės pastato dubenėlį su vandeniu. Dubenėlį puošia baziliko šakelėmis ir kasdien vienas iš šeimos narių pamerkia kryželį bei baziliko šakelę, tuomet apšlaksto namus. Taip namai palaiminami. Kalėdų šventimas čia taip pat skiriasi: dovanos dalijamos tik sausio 1 dieną, kai minima Šv. Baziliko diena. Taip pat graikai tiki, kad kalėdiniu laikotarpiu šalyje siaučia mitinės būtybės („Kallikantzaroi“, kaukai, gremlinai bei kiti pikti padarai). Tam, kad jų atsikratytų, namiškiai per naktį palieka rusenantį židinį arba pakabina virš jo apatinį kaukolės žandikaulį, o ant durų kiaurasamtį. Tikima, kad tai padeda apsaugoti namus nuo šių būtybių.
Graikai vietoje Kalėdų eglutės pastato dubenėlį su vandeniu. Dubenėlį puošia baziliko šakelėmis ir kasdien vienas iš šeimos narių pamerkia kryželį bei baziliko šakelę, tuomet apšlaksto namus. Taip namai palaiminami. Kalėdų šventimas čia taip pat skiriasi: dovanos dalijamos tik sausio 1 dieną, kai minima Šv. Baziliko diena. Taip pat graikai tiki, kad kalėdiniu laikotarpiu šalyje siaučia mitinės būtybės („Kallikantzaroi“, kaukai, gremlinai bei kiti pikti padarai). Tam, kad jų atsikratytų, namiškiai per naktį palieka rusenantį židinį arba pakabina virš jo apatinį kaukolės žandikaulį, o ant durų kiaurasamtį. Tikima, kad tai padeda apsaugoti namus nuo šių būtybių.
Bulgarija
Bulgarijoje kalėdautojai, dažniausiai viengungiai ar susižadėję vyrai, apsirengia vilnoniais rūbais, nešasi spalvotas lazdeles ir giedodami vaikšto po namus, tokiu būdu baidydami piktuosius padarus. Beje, kalėdautojai privalo judėti Rytų kryptimi.
Bulgarijoje kalėdautojai, dažniausiai viengungiai ar susižadėję vyrai, apsirengia vilnoniais rūbais, nešasi spalvotas lazdeles ir giedodami vaikšto po namus, tokiu būdu baidydami piktuosius padarus. Beje, kalėdautojai privalo judėti Rytų kryptimi.
Ispanija
Per Šv. Kalėdas Ispanijoje šeimos nariai užrašo savo vardus ant lapelių ir visus juos sudeda į vieną dubenį. Vėliau iš visų lapelių ištraukiami tik du – manoma, kad šie du žmonės likusius metus itin rūpinsis vienas kitu. Granadoje prieš Šv. Kalėdas žmonės šokinėja per laužus, tikėdami, jog taip apsisaugos nuo ligų. Vaikai prieš Kalėdas laišką rašo trims karaliams. Vietoj kalėdinės eglutės būdavo statomas tik Betliejus su šeima.
Per Šv. Kalėdas Ispanijoje šeimos nariai užrašo savo vardus ant lapelių ir visus juos sudeda į vieną dubenį. Vėliau iš visų lapelių ištraukiami tik du – manoma, kad šie du žmonės likusius metus itin rūpinsis vienas kitu. Granadoje prieš Šv. Kalėdas žmonės šokinėja per laužus, tikėdami, jog taip apsisaugos nuo ligų. Vaikai prieš Kalėdas laišką rašo trims karaliams. Vietoj kalėdinės eglutės būdavo statomas tik Betliejus su šeima.
Norvegija
Norvegijoje tikima mistiniais padarais, siautėjančiais per Kalėdas. Bijoma vaiduoklių ir ypač raganų, kurios vagia šluotas. Dėl to namuose yra slepiamos šluotos, o vyrai lauke medžiokliniu šautuvu kelissyk iššauna, taip norėdami atbaidyti visas piktąsias dvasias. Kalėdinės vakarienės tradicija – tas, kas suranda paslėptą migdolą, gauna marcipaninį paršelį. Vaikai persirengę keliauja pas kaimynus ir prašo saldainių.
Norvegijoje tikima mistiniais padarais, siautėjančiais per Kalėdas. Bijoma vaiduoklių ir ypač raganų, kurios vagia šluotas. Dėl to namuose yra slepiamos šluotos, o vyrai lauke medžiokliniu šautuvu kelissyk iššauna, taip norėdami atbaidyti visas piktąsias dvasias. Kalėdinės vakarienės tradicija – tas, kas suranda paslėptą migdolą, gauna marcipaninį paršelį. Vaikai persirengę keliauja pas kaimynus ir prašo saldainių.
Švedija
Švedijoje gruodžio 13 d. vyriausioji švedų šeimos dukra pasipuošia balta suknele bei vainiku su 7 degančiomis žvakėmis. Taip apsirengusi ji neša tėvams pusryčius. Per Kūčias, priešingai nei Lietuvoje, švedai valgo mėsą, o viename iš valgių – ryžių pudinge – yra paslepiamas riešutas. Tikima, kad jį radęs, kitais metais susituoks. Javlėje jau daugiau nei 40 metų yra statoma milžiniška Kalėdų ožio skulptūra iš šieno.
Švedijoje gruodžio 13 d. vyriausioji švedų šeimos dukra pasipuošia balta suknele bei vainiku su 7 degančiomis žvakėmis. Taip apsirengusi ji neša tėvams pusryčius. Per Kūčias, priešingai nei Lietuvoje, švedai valgo mėsą, o viename iš valgių – ryžių pudinge – yra paslepiamas riešutas. Tikima, kad jį radęs, kitais metais susituoks. Javlėje jau daugiau nei 40 metų yra statoma milžiniška Kalėdų ožio skulptūra iš šieno.
Anglija
Anglijoje per Kūčias taip pat valgoma mėsa, o pyrage paslepiama moneta. Radęs ją, gali būti tikras, kad išsipildys didžiausias noras. Tačiau Kūčios nėra tokia svarbi šventė, kaip pačios Kalėdos. Kalėdų tradicijos Anglijoje atkeliavusios iš karalienės Viktorijos laikų. Tačiau dalis tradicijų panašios ir į lietuviškas Kalėdas. Anglai turi ir Kalėdų tėvą. Jis apdainuojamas tradicinėse kalėdinėse angų dainelėse. Kalėdų tėvas – tai žaliais drabužiais apsirengęs senukas su didele dėže dovanų. Žalia – Kalėdų spalva.
Anglijoje per Kūčias taip pat valgoma mėsa, o pyrage paslepiama moneta. Radęs ją, gali būti tikras, kad išsipildys didžiausias noras. Tačiau Kūčios nėra tokia svarbi šventė, kaip pačios Kalėdos. Kalėdų tradicijos Anglijoje atkeliavusios iš karalienės Viktorijos laikų. Tačiau dalis tradicijų panašios ir į lietuviškas Kalėdas. Anglai turi ir Kalėdų tėvą. Jis apdainuojamas tradicinėse kalėdinėse angų dainelėse. Kalėdų tėvas – tai žaliais drabužiais apsirengęs senukas su didele dėže dovanų. Žalia – Kalėdų spalva.
Vokietija
Vokietijoje atsirado tradicija ant palangių įžiebti žvakes. Čia (taip pat ir Austrijoje bei Švedijoje) manoma, jog su Kalėdų Seneliu vaikšto ir piktas padaras, kuris atgraso vaikus būti blogiems. Vokietijoje prieš Kalėdas veikia didžiosios kalėdinės mugės. Jos padeda miestelių ir miestų gyventojams pajusti tikrą Kalėdų dvasią. Iš Vokietijos paplito kalėdinių eglučių puošimas ir Advento kalendoriai.
Vokietijoje atsirado tradicija ant palangių įžiebti žvakes. Čia (taip pat ir Austrijoje bei Švedijoje) manoma, jog su Kalėdų Seneliu vaikšto ir piktas padaras, kuris atgraso vaikus būti blogiems. Vokietijoje prieš Kalėdas veikia didžiosios kalėdinės mugės. Jos padeda miestelių ir miestų gyventojams pajusti tikrą Kalėdų dvasią. Iš Vokietijos paplito kalėdinių eglučių puošimas ir Advento kalendoriai.
Šeimininkas apeidavo sodą, papurtydavo obelis, kad vaisingesnės būtų, pabelsdavo į avilius, kad bitės greičiau iš miego prabustų.
Įsigalint žemdirbystei imta tikėti, kad augmenija atgimsta tik tada, kai dangaus sūnus Perkūnas pirmuoju griaustiniu apvaisina žemę svarbiausio dievo Praamžiaus palietu vandeniu - lietumi. Iki jo pavasarį protėviai šiukštu žemės nejudindavo – nei arė, nei akėjo. O po pirmo griaustinio su žemele elgėsi labai pagarbiai: laukdami naujojo derliaus ją, tarsi nėščią moterį, saugodavo nuo sutrenkimo.
Pagal Pranę Dundulienę (1989)
Graudulinės žvakės liejimas. Aut. nežinomas. Šaltinis: Grazutesparkas.lt
Iki šių dienų tebeminima Perkūno diena, kurios metu kadaise aukota dievui Perkūnui, šventinta namų ugnis. Šiandien šventinamos (iš vaško namuose lietos) žvakės, skirtos uždegti, įmūryti į statomų namų pamatus apsaugai nuo perkūnijos žaibų ir gaisro. Griaudėjančio pavojaus priminimui tos žvakės vadintos griaudulinėmis. Su krikščionybe jos tapo dar ir pagrabinės, nes žibinamos prie mirusiųjų, todėl ir diena jų kalendoriuje vadinasi Grabnyčios.
Pagal Libertą Klimką (2008)
Šią dieną šventindavo linus ir dalį jų dėdavo ant aukuro, prašydami gero derliaus. Tą dieną lino sruoga apsukdavo eglės ar kadagio šakelę, taip visžaliais augalais skubindami pavasarį prikelti gyvybę iš naujo. Ši lino sruoga įgydavo nepaprastų galių - žmogų saugoti nuo nelaimių ir ligų. Tokių galių įgaudavo ir lininis rankšluostis, praėjęs visą savo kančios kelią – lino mūką, apdainuotą liaudies dainose. Galbūt žinomiausia yra ,,Aš pasėjau žalią liną”. Čia išvardijami lino apdirbimo etapai nuo pasėjimo iki dovanos išaudimo ir dovanojimo. Vasarą moterys ir merginos Saulės prašydavo pagalbos liną išbalinti.
Glaustai apie lino mūką pasakojama Kupiškio etnografinio muziejaus rengtame animaciniame filme „Linas pasakoja apie savo mūką“:
Duona. Aut. nežinomas. Šaltinis: Udiena.lt
Žinoma vėliausia šios dienos apeiga – duona šventinama bažnyčioje, kad apsaugotų namus nuo gaisro, galvijus, ypač per Rasas – nuo raganų kerų, išėjusius į girią – nuo gyvatės įkandimo, o į karą – nuo priešo kulkos. Duoną kepdavo namuose duonkepėje krosnyje, į kurią galėjo tilpti šeši dideli kepalai. Tai buvo nelengvas darbas, minkyti reikėjo taip, kad „lubos rasotų“ (iš tikro – ne lubos, o kakta). Tešlos užraugimui ir duonos kepimui, tarsi vis naujam pasaulio sutvėrimui, teikė sakralinę prasmę.
Pagarba deivei Gabijai. Ypatinga pagarba šią dieną skiriama namų židiniui ir jo globėjai deivei Gabijai, kuri Deivės Motinos pirmykščio kulto laikotarpiu buvo ne tik namų, o ir visos žemiškosios ugnies nematoma gyva dieviškos jėgos būtybė, jungianti aplink save gimininę bendruomenę.
Vieversys
Spėjo pavasario orus. Būta draudimų sijoti miltus, kad pasėlių neužpultų amaras, ir šukuoti galvos, kad vištos daržų neiškapstytų. Iki šios dienos merginos skubinosi suverpti linus ir vilnas, nes, šviesėjant dienoms, reikėjo sėsti į stakles austi.
Perkūnas. Aut. M. K. Čiurlionis
Užgavėnės – kilnojama šventė
Užgavėnių vyksmui ruošiantis, yra ką veikti, norint pasiruošti aprėdus, susirinkti priemones, pasipuošti roges ir arklių pakinktus, susikurti visokių pokštų, prisiruošti vaišių. Per pačią šventę liaudiški papročiai neleidžia verpti, girnomis malti, virvių sukti, jei nenori sulaukti gamtos stichijų šėlsmo vasarą.
Užgavėnių agrariniai papročiai
Užgavėnių papročiai įvairūs: reikia toli važinėtis, leistis nuo kalniuko, voliotis sniege, juo mėtytis ir suptis sūpuoklėse dėl ilgo linų pluošto, laistytis vandeniu kad derliui vešėti jo užtektų, vežioti „bites“ medaus gausybei užtikrinti, sakyti linkėjimus, sudeginti Morę, kurios pirmtakė buvusi kosminė deivė pramotė Lada – ir viskas dėl gero derliaus, ankstyvesnio pavasario, žemės atgimimo.
Pagal Libertą Klimką (2008) ir Pranę Dundulienę (1989)
Užgavėnės. Aut. L. Būdėnas
Galite pažiūrėti Platelių apylinkėje, Gintališkių kaime nufilmuotos žemaitiškos Morės vaizdą ir įrenginį (aut. V. Jaugėla):
Užgavėnių persirengėliai
Užgavėnių persirengėliai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad simbolizuoja kito pasaulio gyventojus. Jie čia tam, kad protėvių vėlės, senu tikėjimu, savo galiomis padėtų įveikti žiemos demonus, nes netrukus persikels į laukus globoti pasėlių.
Užgavėnių persirengėliai. Aut. S. Baltušis
Pelenų diena
Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų, primenant krikščionišką tiesą: „Iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“.
Pelenų diena kaip pavasario pradžia
Po sočių Užgavėnių prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių „tarp dantų liko“. Pelenų dienos rytą patariama gerai išsimiegoti – keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to išsivalydavo namus, išplaudavo langus, iššveisdavo visus puodus, šaukštus, kad taukų niekur nė kvapo neliktų.
Pusiaugavėnio Aukštaitijos Gavėnas
Aukštaitijos jaujos priekrosnio pabaisa Gavėnas svarbus ir Užgavėnėse, ir pavasario apeigose. Pusiaugavėnį kaimo berniokų vežiojama Gavėno iškamša iš vežimo ritasi per galvą, kad pasikeistų, parodytų savo gerąją pusę, nebetrukdydamas gamtai atgimti.
Pagal Algirdą Julių Greimą (2005)