Supimasis buvo viena sudėtinių Velykų ir kitų pavasario švenčių dalių, turėjo prikelti augaliją, padėti javams greičiau sužaliuoti, užaugti. Jei teko suptis, tai žinai, kad suptis smagu, o įsismarkavus – netgi pavojinga. Tačiau švenčių metu – kuo aukščiau, tuo geriau, nes supimasis nuo senovės laikytas duokle dangui, magišku veiksmu siekiant, kad linai augtų kuo aukštesni. Supdavosi jaunimas vakarais, o kai kur – merginos, dainuodamos ramias dainas supdavosi visą Velykų ketvirtą dieną.

Tai išskirtinė Velykų tradicija – lalavimas. Kaimo jauni, nevedę vaikinai nuo pirmo Velykų vakaro iki antros Velykų dienos ryto lankydavo gretimų kaimų sodybas. Oracijomis, dainomis, muzikavimu pagerbdavo jų gyventojus, ypač jaunas netekėjusias mergeles. Lalavimo dainas išskiria priedainiai: ei lalo, vynelis mano žaliasai, rūtelė rūta žalioji, linas mano žaliausias. Taip palinkėdavo šeimininkams derlingų ir sėkmingų metų, o merginoms – ištekėti. Už tai būdavo apdovanojami per langą paduodamų vaišių.

Šeima sodybos kieme. XX a. 3 deš. Aut. V. Firinauskas

Svarbu pažymėti, kad visų kalendorinių švenčių apeigų, vėliau papročių, talkų ir kitų susibūrimų sudėtinė dalis – jaunimo pasilinksminimas – išreiškė viltį ne tik sėkmingai užauginti derlių, gyvulius ir paukščius. Tradicijos išvien kaimo jaunimą kreipė kurti šeimas ir skubino auginti vaikučius. Tradiciniame kaime tik po vedybų jaunimą imdavo laikyti suaugusiais.