XX a. atsirado nemažai inteligentų, kurie suvokė folkloro svarbą ir savarankiškai keliavo per kaimus užrašinėdami tautosaką. Pirmiausia dainas užrašinėjo natomis, gyvai girdėdami dainuojantį žmogų, pasakojimus taip pat užrašinėjo ranka. Po truputį vystantis technologijoms, atsirado vis išmanesnių būdų, kaip galėjo įrašyti vadinamuosius pateikėjus.

Norbertas Vėlius rašo tautosaką iš Jono Makselės. Zervynų k., Marcinkonių apyl., Varėnos r., 1963 m. Aut. V. Milius

Formuojantis etnomuzikologijos mokslui, pradėtos vykdyti folkloro ekspedicijos. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje besimokantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (tuometės Konservatorijos) studentai (aktoriai, režisieriai, kompozitoriai, muzikantai) bent kartą per metus savaitei išvykdavo į kaimus užrašinėti tautosakos.

Tokios ekspedicijos dažnai vykdomos kaimo vietovėse arba bendruomenėse, kuriose išliko autentiški tradicinės kultūros pavyzdžiai. Folkloristai, etnologai, lingvistai ir kiti tyrėjai vyksta į šias vietas, kalbasi su vietiniais gyventojais, renka pasakojimus, fiksuoja jų gyvenimo būdą, dainas, legendas ar kitus kultūrinius išraiškos būdus.

Folklorinės ekspedicijos tikslas – išsaugoti, dokumentuoti ir tirti tautosaką bei kultūros paveldą, kuris gali nykti dėl modernizacijos ir globalizacijos. Surinkta medžiaga dažniausiai saugoma archyvuose, leidžiama knygose, muzikinėse kolekcijose arba naudojama moksliniams tyrimams.

 

 

Folkloro ekspedicijos vyksta ir šiandien. Pasižiūrėkite, kaip vyko 2023 m. etnomuzikologijos studentų ekspedicija Ukmergės krašte.


Liaudies muzika arba muzikinis folkloras nuo profesionaliosios ar populiariosios muzikos skiriasi tuo, jog kūriniai yra ne autoriniai ir gyvuoja variantiškumu. Tai reiškia, kad neegzistuoja vienas dainos originalas kiekvienas kaimo dainininkas dainą padainuodavo vis savaip, ką nors pakeisdamas, o kiekvienas padainuotas variantas yra lygiavertis visiems kitiems.

Dar vienas svarbus liaudies kūrybos bruožas yra imlumas skirtingoms įtakoms. Šiandien mes bet kada ir bet kur girdime daug skirtingų žanrų muzikos (popmuzika, rokas, džiazas, klasika ir t. t.). Tai veikia tiek mūsų nuotaiką, tiek kūrybą, tiek muzikinį skonį. Reikia suprasti, kad prieš du šimtmečius paprastame Lietuvos kaime niekada nebuvo tokio didelio informacijos srauto, koks yra dabar.

Muzikantai. Aut. Č. Liutikas

Tam, kad galėtume suvokti skirtingas liaudies kūrybos inovacijų kryptis, pirmiausia reikia įsivardyti, kas yra liaudies daina ir tradicinis jos atlikimas. Kaip matome, liaudies daina susidaro iš skirtingų elementų. Kiekvienas jų kaimo dainininkui yra lygiavertiškai svarbus, nors visus šiuos dalykus daro nesąmoningai.


Pažiūrėkite „Tradicinio dainavimo kursai“ vaizdo įrašo, kaip mokytis tradicinio dainavimo. Moko etnomuzikologas Rytis Ambrazevičius: