Kalendorinių švenčių, pažymėtų dienų ir darbų papročiai atkeliavo iš žilos senovės apeiginių veiksmų. Išreiškė esminį rūpestį – ar palankūs išgyventi bus prasidedančio gamtos atbudimo, vešėjimo, derliaus nuėmimo, gyvūnų prieauglio metai?

Pasaulio ir žmogaus pažinimu paremtos tradicijos darbus kalendoriuje nuosekliai išdėliojo jiems tinkamiausiu laiku. Sunkių darbų nuovargį papročiai nuolat keitė puikiai organizuotu prasmingu poilsiu šeimoje ir bendruomenėje.

Kalendoriniuose papročiuose visi kaimo bendruomenės nariai buvo svarbūs – nuo mažiausio iki seniausio.

Žydintis linų laukas vaidybiniame Brolių Grimų pasakos Erškėtrožė filme.

Kazimiero diena
Kazimiero diena

Per Kazimierą, kovo 4 d., buvo stengiamasi gyvulius iš tvartų išleisti palakstyti, tikint, kad tai padės jiems sparčiau augti.

Juozapo (arba Pempės) diena
Juozapo (arba Pempės) diena

Po Juozapo, Pempės dienos (kovo 19-oji), merginos jau pradeda tvarkyti savo gėlių darželius, sėja ankstyvąsias gėles, daržovių rasodą. Smulkūs gyvuliai vis dažniau išvaromi pasiganyti.

Gandrinės
Gandrinės

Kovo 25 d. – Gandrinės, pailgėjus dienoms, atnešdavo šeimynai pavakarius. Žmonės manė – jei sodyboje, įkėlus į medį ar ant klojimo akėčias, gandras susisuks lizdą, būsiąs geras derlius. Kad sektųsi kelionės, gandralizdžiui seną vežimo ratą uždėdavo ant medžio ar trobos, kad sektųsi gyvuliai – ant tvarto. Dzūkai, pirmąkart pamatę gandrą, pamaišydavo javus aruoduose arba pakratydavo sėklą, tai turėjo pagerinti javų brandumą.

Balandžio 1-oji
Balandžio 1-oji

Balandžio 1-ąją reikia, kad kiekvienas ką nors apgautų, tikint, kad pasisekus pokštams prasidedantys darbo metai bus sėkmingi. Balandžio pirmąją negalima niekam skolinti nei ugnies, nei degtukų ar žarijų. Jeigu neiškentęs prašymų ir maldavimų paskolinsi kaimynui ugnies, tai šeimininkės, kuri davė ugnį, gyvuliai tais metais neatsives jauniklių.

Didysis arba švarusis ketvirtadienis
Didysis arba švarusis ketvirtadienis

Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas buvo vadinamas Didžiuoju arba švariuoju ketvirtadieniu. Tą dieną moterys namuose stengėsi viską sutvarkyti: plovė langus, balino sienas, krosnis, iki baltumo šveitė grindis, skalbė drabužius, šlavė kiemą. Verpėjos stengėsi kuo giliau paslėpti ratelius ir verpstes, nes jeigu juos kas pamatys didįjį penktadienį ar šeštadienį, nesiseksią visus metus.

Velykos
Velykos

Per Velykas atėjusiam kiaušiniauti būtinai reikėdavo duoti kiaušinių, nes kitaip, buvo tikima, vištos nedės.

Šeštinės
Šeštinės

Biržų apylinkėse buvo sakoma, kad per Šeštines reikia valgyti šešis kartus ir būtinai mėsą su žirniais, nes kitaip kiaulės nesives jauniklių ir miltų galima pristigti.

Sekminės
Sekminės

Nuo Sekminių buvo galima maudytis upėse ir ežeruose, nes vanduo po šios šventės laikytas nepavojingu. Per Sekmines kiekvienos pirkios šeimininkės piemenims paruošdavo produktų, nes tikėjo, kad pagailėjus sumažės karvių pienas. Kai kur Aukštaitijoje piemenys ilgiau pamiegodavo, nes labai anksti ganyti rytelio (rytagonių) išgindavo mergos. Išgirdę merginų dainavimą, ateidavo kaimo bernai su birbynėmis, atsinešdavo vaišių, kurdavo laužus, šokdavo, dainuodavo.

Devintinės
Devintinės

Po Devintinių nebegalima nei arti, nei akėti, nei sėti.

Jurginės
Jurginės

Jurginės, žvaigždžių kalendoriaus, gyvulių pirmo išgynimo į lauką šventė tradiciniame Lietuvos kaime buvo labai svarbi, nes, anot lietuvių patarlės, gera pradžia – pusė darbo. Juo labiau kad nuo praėjusių metų derliaus gausos priklausė, ar užteks atsargų žmonėms ir gyvūnams pavasarį iki soties pramisti, ar teks susiveržti diržus, o gal net ir kartais pabadauti.

Pagal Libertą Klimką (2008)

Sekminės Rumšiškėse. Aut. V. Daraškevičius

Rasos, Kupolės, Joninės

Trumpiausios nakties laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstydavo pasėlius, kad užderėtų javai. Likusį nuo laužo medžio atskalos gabaliuką užkišdavo po žagrės noragu, tikėdamiesi, kad neaugsiančios dirvoje piktžolės. Laužo nuodėgulius pakišdavo ir po namo pamatais, pastoge. Norint gyvulius apsaugoti nuo ligų ir raganysčių, jie buvo varinėjami po laužavietę. Mesdavo į laužą piktžoles tikėdami, kad kitais metais javuose jų bus mažiau.

Pagal Pranę Dundulienę (1989)

Trumpiausios nakties laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstydavo pasėlius, kad užderėtų javai. Likusį nuo laužo medžio atskalos gabaliuką užkišdavo po žagrės noragu, tikėdamiesi, kad neaugsiančios dirvoje piktžolės. Laužo nuodėgulius pakišdavo ir po namo pamatais, pastoge. Norint gyvulius apsaugoti nuo ligų ir raganysčių, jie buvo varinėjami po laužavietę. Mesdavo į laužą piktžoles tikėdami, kad kitais metais javuose jų bus mažiau.

Pagal Pranę Dundulienę (1989)

Rugiapjūtė

Rugiapjūtė buvo vienas svarbiausių darbų, apipintas apeigomis Saulei ir Žemynai. Prapjovose – jos pradžioje – pirmą pėdą su apeigomis parnešdavo namo kaip apsaugą nuo gaisrų, skalsos namams teikėją.

Rugius pjaudavo šeimos moterys dainuodamos, pasakodamos, kad neprailgtų, o vyrai padėdavo rišti pėdus. Kaimynai talkininkaudavo tiems, kam reikėdavo pagalbos. Už tai būdavo pavaišinami pagal išgales.

Baigiant pjauti rugius, manyta, kad javų dvasia įeinanti į paskutinį pėdą – ievarą (jovarą), kuriam skirtingose vietose skyrė kitokias apeigas. Rugiapjūtės pabaigos simbolis – paskutinių rugių varpų vainiko parnešimas ir kabinimas garbingiausioje namų vietoje tikint, kad jame parkeliavusi javų dvasia užtikrins ateinančių metų derlių.

Pagal Pranę Dundulienę (2020)

Rugiapjūtė buvo vienas svarbiausių darbų, apipintas apeigomis Saulei ir Žemynai. Prapjovose – jos pradžioje – pirmą pėdą su apeigomis parnešdavo namo kaip apsaugą nuo gaisrų, skalsos namams teikėją.

Rugius pjaudavo šeimos moterys dainuodamos, pasakodamos, kad neprailgtų, o vyrai padėdavo rišti pėdus. Kaimynai talkininkaudavo tiems, kam reikėdavo pagalbos. Už tai būdavo pavaišinami pagal išgales.

Baigiant pjauti rugius, manyta, kad javų dvasia įeinanti į paskutinį pėdą – ievarą (jovarą), kuriam skirtingose vietose skyrė kitokias apeigas. Rugiapjūtės pabaigos simbolis – paskutinių rugių varpų vainiko parnešimas ir kabinimas garbingiausioje namų vietoje tikint, kad jame parkeliavusi javų dvasia užtikrins ateinančių metų derlių.

Pagal Pranę Dundulienę (2020)

Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena

Baltramiejaus gandras rugpjūčio 24 d. išskrenda kartu išsinešdamas pavakarius. Baltramiejus – tai šiltų vasaros dienų pabaiga.

Baltramiejaus gandras rugpjūčio 24 d. išskrenda kartu išsinešdamas pavakarius. Baltramiejus – tai šiltų vasaros dienų pabaiga.

R. Vaitiekauskienės paveikslas „Darbininko daina“. Projektas „Skambėk, daina, nutapyta!“

Mykolinės

Bulviakasio darbų pradžia Lietuvoje buvo laikoma Mykolinės (rugsėjo 29 d.). Iš šios dienos oro valstiečiai spręsdavo apie rudens ir žiemos orus. Jei pučia šiaurės vėjas, ateinanti žiema bus šalta, jei pietų – šilta.

Liberto Klimkos teigimu, Mėnulio įtaka buvo svarbi kūlimo darbuose rudenį: „Manyta, kad kuliant javus per mėnulio pilnatį bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Į svirnus geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo švenčiamos pabaigtuvės arba patalkiai.“

Bulviakasio darbų pradžia Lietuvoje buvo laikoma Mykolinės (rugsėjo 29 d.). Iš šios dienos oro valstiečiai spręsdavo apie rudens ir žiemos orus. Jei pučia šiaurės vėjas, ateinanti žiema bus šalta, jei pietų – šilta.

Liberto Klimkos teigimu, Mėnulio įtaka buvo svarbi kūlimo darbuose rudenį: „Manyta, kad kuliant javus per mėnulio pilnatį bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Į svirnus geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo švenčiamos pabaigtuvės arba patalkiai.“

Prekymečiai

Spalio pabaigoje įvairiausiose vietovėse vykdavo prekymečiai: arklių, karvių, bendri – visokių rudens gėrybių. Vykdavo su pramogomis: žaidimais, loterijomis, karuselėmis, vaidinimais.

Spalio pabaigoje įvairiausiose vietovėse vykdavo prekymečiai: arklių, karvių, bendri – visokių rudens gėrybių. Vykdavo su pramogomis: žaidimais, loterijomis, karuselėmis, vaidinimais.

Šv. Martyno diena

Lapkričio 11-oji, Šv. Martynas – ganiavos pabaiga. Nebedirbami ir jokie žemės darbai. Atsiskaitoma su samdiniais ir ūkio pagalbininkais. Žiemos šauktuvėms piemenėliai apie baltą beržą vesdavo baltą ožį.

Pagal Libertą Klimką (2008)

Lapkričio 11-oji, Šv. Martynas – ganiavos pabaiga. Nebedirbami ir jokie žemės darbai. Atsiskaitoma su samdiniais ir ūkio pagalbininkais. Žiemos šauktuvėms piemenėliai apie baltą beržą vesdavo baltą ožį.

Pagal Libertą Klimką (2008)

Pusiaužiemis

Įvedus krikščionybę pusiaužiemiu imta laikyti sausio 25 d. Šią dieną stebėdavo barsuko olą – jei apsiniaukusi diena, barsukas išeina pasivaikščioti. O tai reiškia, kad pavasaris nebe už kalnų. Jei saulėta – išlindęs barsukas išsigąsta savo šešėlio, grįžta į olą ir verčiasi ant kito šono. Tada žiema dar užtruks ir pašaldys.

Įvedus krikščionybę pusiaužiemiu imta laikyti sausio 25 d. Šią dieną stebėdavo barsuko olą – jei apsiniaukusi diena, barsukas išeina pasivaikščioti. O tai reiškia, kad pavasaris nebe už kalnų. Jei saulėta – išlindęs barsukas išsigąsta savo šešėlio, grįžta į olą ir verčiasi ant kito šono. Tada žiema dar užtruks ir pašaldys.

Pelenų diena

Po Užgavėnių, kitą dieną, būna Pelenų diena. Pelenų dienos rytą imdavosi švariai iššveisti, išmazgoti visus stalus, puodus, indus, šaukštus, kad juose riebalų nė kvapo neliktų.

Po Užgavėnių, kitą dieną, būna Pelenų diena. Pelenų dienos rytą imdavosi švariai iššveisti, išmazgoti visus stalus, puodus, indus, šaukštus, kad juose riebalų nė kvapo neliktų.

Vieversio (arba Motiejaus) diena

Laukuose pamačius vieversį dar prieš vasario 24 d., Vieversio arba Motiejaus dieną, buvo tikimasi didelio atšalimo. Jei pamatydavo vėliau, vadinasi, pavasario galima tikėtis šilto ir saulėto.

Laukuose pamačius vieversį dar prieš vasario 24 d., Vieversio arba Motiejaus dieną, buvo tikimasi didelio atšalimo. Jei pamatydavo vėliau, vadinasi, pavasario galima tikėtis šilto ir saulėto.