Kryžiai yra ne tik paminklai mirusiesiems, bet ir dvasinės apsaugos ženklai, statomi siekiant išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Tiek kryžiai, tiek koplytėlės yra vieta, primenanti apie maldą ir pomirtinį pasaulį, esantį šalia mūsų.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius, norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius, norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška.
Kryžiai ir koplytėlės buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose, laukuose ir miškuose. Kartais net ne privačiomis, o viso kaimo lėšomis. Tikėta, kad kaimo prieigose pastatyti kryžiai saugos bendruomenę nuo ligų, bėdų ir kitų nelaimių. Dar ir šiandien sustojama prie kryžkelėse stovinčių kryžių, meldžiama laimingos kelionės, kryžiams aukojami karpiniai, juostos, rankšluosčiai, kad kryžių pagalba apsisaugotų nuo kelionėje tykančių pavojų.
Kryžiai ir koplytėlės buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose, laukuose ir miškuose. Kartais net ne privačiomis, o viso kaimo lėšomis. Tikėta, kad kaimo prieigose pastatyti kryžiai saugos bendruomenę nuo ligų, bėdų ir kitų nelaimių. Dar ir šiandien sustojama prie kryžkelėse stovinčių kryžių, meldžiama laimingos kelionės, kryžiams aukojami karpiniai, juostos, rankšluosčiai, kad kryžių pagalba apsisaugotų nuo kelionėje tykančių pavojų.
Kryžiai būtinai būdavo pašventinami, o per kai kurias šventes – puošiami. Sodybiniai kryžiai buvo puošiami ir prieš vestuves. Būdingas Dzūkijai paprotys – drobinių rankšluostėlių ir prijuostėlių rišimas ant kryžiaus. Prijuostėlės ant kryžiaus rišamos, kai ko nors būdavo prašoma. Dažnai prie kryžių būdavo užkišama kokių nors žolių, vienos žolės skiriamos kryžiams, kad Dievas saugotų nuo perkūnijų, audrų, badmečių ir kitų negerovių; kitos – prašant laimės, meilės, sveikatos ir kitos gerovės.
Kryžiai būtinai būdavo pašventinami, o per kai kurias šventes – puošiami. Sodybiniai kryžiai buvo puošiami ir prieš vestuves. Būdingas Dzūkijai paprotys – drobinių rankšluostėlių ir prijuostėlių rišimas ant kryžiaus. Prijuostėlės ant kryžiaus rišamos, kai ko nors būdavo prašoma. Dažnai prie kryžių būdavo užkišama kokių nors žolių, vienos žolės skiriamos kryžiams, kad Dievas saugotų nuo perkūnijų, audrų, badmečių ir kitų negerovių; kitos – prašant laimės, meilės, sveikatos ir kitos gerovės.
2008 m. kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Krikštai, krikštẽliai, krikštùžiai, smulkiosios architektūros rūšis – evangelikų liuteronų antkapiniai paminklai.
Nidos senosios kapinės – viena iš nedaugelio vietų, kur galima pamatyti puikiai išlikusius ir atkurtus tradicinius, šiam regionui būdingus, antkapinius paminklus – krikštus. Krikštas – tai viena seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje, šie paminklai minimi dar XVI a. Krikštai labiausiai buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje: Kuršių Nerijoje ir Nemuno žemupio teritorijoje. Dažniausiai juos statė Prūsijos lietuviai protestantai. Panašių į krikštą objektų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.
Krikštai vyrų kapams daryti iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo. Moterų kapams – iš drebulės, eglės, liepos, pušies.
Puošyboje vyravo stilizuoti augalų, paukščių, geometrinių ornamentų motyvai. Krikštuose dažnai įkomponuojamas lotyniškas arba graikiškas kryžius.
Krikštai vyrų kapams daryti iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo. Moterų kapams – iš drebulės, eglės, liepos, pušies.
Puošyboje vyravo stilizuoti augalų, paukščių, geometrinių ornamentų motyvai. Krikštuose dažnai įkomponuojamas lotyniškas arba graikiškas kryžius.
Vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių, ypač gegutės, galvos siluetas. Vėliau krikštų puošyboje ėmė vyrauti stilizuotų augalų ir gyvūnų, širdies motyvai. Dažnai jie buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva. Manoma, kad krikšto funkcijos yra platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas.
Vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių, ypač gegutės, galvos siluetas. Vėliau krikštų puošyboje ėmė vyrauti stilizuotų augalų ir gyvūnų, širdies motyvai. Dažnai jie buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva. Manoma, kad krikšto funkcijos yra platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas.
Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį. Tai atsispindi metaliniuose lietuviškuose kryžiuose, kurie apibūdinami kaip „saulėtieji kryžiai“ ar „kryžiai – saulės“ arba tiesiog „saulutės“.
Kaltos geležinės saulutės sudaro didžiausią paminklinės kryždirbystės dalį. Saulutę dažniausiai sudaro plokščios geležinės kryžmos, kurias centre jungia skritulys arba žiedas (vadinamasis saulės diskas; kartais jis būna širdies arba lapo pavidalo) ir nuo jo einantys tiesūs ar banguoti spinduliai, perkryžos, mėnulio delčios, vadinamieji ragai ir kita.
Taigi šiuose metaliniuose kryžiuose galima išvysti tiek gamtos reiškinių simboliu, tokius kaip saulė ir mėnulis, tiek krikščionybės simbolį – patį kryžių.
Kaltos geležinės saulutės sudaro didžiausią paminklinės kryždirbystės dalį. Saulutę dažniausiai sudaro plokščios geležinės kryžmos, kurias centre jungia skritulys arba žiedas (vadinamasis saulės diskas; kartais jis būna širdies arba lapo pavidalo) ir nuo jo einantys tiesūs ar banguoti spinduliai, perkryžos, mėnulio delčios, vadinamieji ragai ir kita.
Taigi šiuose metaliniuose kryžiuose galima išvysti tiek gamtos reiškinių simboliu, tokius kaip saulė ir mėnulis, tiek krikščionybės simbolį – patį kryžių.
Atraskite minėtus simbolius šiame kryžiuje.
Koplyčios kryžius Sereikių kaime
Koplytstulpiai ir stogastulpiai yra medinės mažosios architektūros pavyzdys Lietuvoje. Prie jų galime priskirti ir medines koplytėles.
Šiliškių koplytėlė. Aut. nežinomas. Šaltinis – visit.telsiai.lt
Pašilės pavasarininkų pastatytas stogastulpis. Fotografas B. Buračas (nuotrauka iš „Lietuvių enciklopedijos“)
Daugumos tyrinėtojų nuomone, stogastulpiai yra seniausi Lietuvos mediniai paminklai – spėjama, kad galėjo būti statomi ir iki krikščionybės įvedimo.
Stogastulpis Tolimėnuose. 2020. Nuotraukos autorius Hugo.arg.
Stogastulpis yra aukštas (kartais iki 7 m ir daugiau) stulpas su stogeliu, kuris turi šonines atramas, o stogelio viršų užbaigia medinė viršūnė su iš geležies nukaltu kryželiu arba „saulute“.
Koplytstulpį sudaro medinis stiebas arba mūrinis postamentas ir ant jo pastatyta atvira arba uždara koplytėlė (gali būti ne viena), pritaikyta Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų skulptūroms bei kitiems sakraliniams kūriniams laikyti.
Jaučalkių kapinių moliniai koplytstulpiai, Akmenės r. Aut. J. Jankevičius
Medinis Šv. Jurgio koplytstulpis Varnių apylinkėse. Aut. nežinomas. Šaltinis – Lietuvos istorijos instituto archyvas
Koplytstulpiai gana gausiai dekoruoti: puošiama viduje esančios koplytėlės priekis ir sienelių apvadai. Įprasta koplytstulpių stogelius baigti mediniais arba geležiniais kryželiais–saulutėmis.
Architekto Jono Muloko stilizuotas koplytstulpis
Viduje esančios koplytėlės būna atviros, uždaros (įstiklintos), dengtos kūginiais, keturšlaičiais, laužytais aštuoniašlaičiais stogeliais.
1989 m. Darbėnų mstl. centre, Turgaus g., šalia paminklo P. Perkumui pastatytas medinis Antano Bieliausko sukurtas koplytstulpis, skirtas 1941 m., 1944–1951 m. Darbėnų apylinkės tremtinių atminimui. Aut. Jolanta Klietkutė
Uždaras koplytstulpis prie kelio. Plungės r. Aut. nežinomas